Filmo temos niekada nėra visiškai atsietos nuo išraiškos priemonių, nes tiek filmo stilius, tiek forma nuolat vysto ir perteikia filmo pasakojimą, ar jis būtų trumpas, ar ilgas. Kitaip tariant, išraiška ir turinys visuomet žengia koja kojon. Čia, be kita ko, apžvelgsime, kaip montažas ir garsas (ar jo nebuvimas) padeda kurti filmo „Ties septyniolika“ grėsmingą atmosferą ir perteikia veikėjos – išgyvenančios prieštarą su aplinka (išorinis konfliktas) ir savimi (vidinis konfliktas) – istoriją.

Kartu su mokiniais analizuodami filmą, paskatinkite juos apmąstyti tiek matytus vaizdus ir girdėtus garsus, tiek jausmus, išgyvenimus, kilusius jį žiūrint. Filmo stilius kuriamas pasirenkant ir sistemingai derinant kameros judesius, montažą, apšvietimą, spalvas, rekvizitą ir t.t. Pavyzdžiui: tai, kaip žiūrovas patiria filmo sceną, gali priklausyti nuo kameros trajektorijos; kokią nuotaiką junta (baugią ar grėsmingą, šviesią ar gyvybingą) – nulemia apšvietimas ir spalvų pasirinkimas.

Vis dėlto, kiekviename filme išskiriami keli estetikos ir dramaturgijos elementai, kurie labiausiai traukia dėmesį ir kviečia atlikti gilesnę analizę. Štai psichologiniame trileryje „Ties septyniolika“ verta atidžiau patyrinėti montažą ir garsą. Taip pat aptarsime, kaip čia atskleidžiami vidinis ir išorinis konfliktai bei išbaigtas (nepaisant trumpos filmo trukmės) naratyvo modelis.